Niekada darbo neieškojusi AKU narė verslo idėją subrandino Norvegijos senelių namuose

Visos sėkmės istorijos liudija – verslui pradėti reikalinga patirtis, entuziazmas, tikėjimas idėja ir kasdienis nuoširdus triūsas. Šią taisyklę patvirtina ir Akademinės kredito unijos narė Agnė Bakanienė, Šatijų dvare (Lapių seniūnija) per devynis mėnesius įkūrusios senelių globos namus, pavyzdys.Aš niekada neieškojau darbo, darbas randa mane. Entuziazmo turiu su kaupu ir supratau, kad labai daug jo įdedu į svetimą verslą, todėl nusprendžiau šią savybę panaudoti nuosavam verslui. Mintis įkurti senjorų globos namus kirbėjo jau seniai. Patirties įgijau poliklinikoje, startavau Norvegijoje. Kai atsirado lėšų, ėmiausi įgyvendinti savo sumanymą, sulaukiau palaikymo iš aplinkinių. Nenukritau iš debesų ir nepradėjau daryti to, apie ką neturiu žalio supratimo“, − šypsojosi energija trykštanti Agnė.
Anksčiau ištaigingame, beveik prieš 130 metų pastatytame Šatijų dvare, atspindinčiame to meto prabangą ir harmoniją, veikė svečių namai. „Dar ir dabar sulaukiu skambučių, ar nebūtų galima surengti vestuvių puotą. Paklausiu: „O kaip pageidausite švęsti − kartu su čia gyvenančiais senjorais ar be jų?“ − juokėsi verslininkė.
Kambarius ir bendras erdves veikli moteris įrengė per pusmetį. „Jei ne biurokratinis popierių tvarkymas, viskas būtų trukę dar trumpiau, − prisipažino A. Bakanienė. − Esu išbandžiusi ir globą, ir slaugą, ir senelių priežiūrą, todėl man buvo daug lengviau. Žinojau, kaip pertvarkyti kambarius, kad jie būtų patogūs gyventojams.
Pritaikymas specifinis – reikia vengti aštrių kampų, slenksčių. Tokio tipo įstaigose svarbu net tai, kur įtaisyti iškvietimo mygtuką. Kam jis reikalingas, jei yra pritvirtintas ten, kur žmogus nepasiekia? Rezidencijoje iškvietimo pulteliai mobilūs, juos galima neštis kur panorėjus.“
AKU narė pastebėjo, kad dažnai senoliai, net ir prastai besijausdami, neskuba kviesti pagalbos, sakydami, kad nenori trukdyti. „Tokiu atveju paliekame atviras kambario duris ir pagal veido išraišką sprendžiame, kada metas pasiteirauti, ar viskas gerai. Nors pasitaiko gyventojų, kurie tyčia elgiasi piktibiškai, kviečia be reikalo, rėkauja, kai kiti ilsisi. Tada reikia nusibrėžti ribas, bandyti susitarti. Iš patirties žinau, kad geriausias vaistas ir gydytojas – humoras. Vadovaujuosi principu: ką duodi kitam, tą ir pats gauni. Manau, kad kiekvienas kaktusas gali pražysti“, − savo filosofiją atskleidė pašnekovė.
Prieš imdamasi savo verslo, A. Bakanienė dvejus metus dirbo senelių namuose Norvegijoje. Jos žodžiais, slaugos supratimas Norvegijoje ir Lietuvoje kardinaliai skiriasi. „Pasitaikė net toks atvejis, kai vos pradėjus dirbti man teko prisiimti atsakomybę ir nuspręsti, ar kviestis milžiniškus pinigus kainuojantį medikų sraigtasparnį, kad atliktų kardiogramą, nes kalnuose dėl sniego keliai buvo uždaryti, ar bandyti išsisukti pačiai“, − prisiminė pašnekovė. Anot moters, labai skiriasi ir garbaus amžiaus žmonių globos namai užsienyje ir Lietuvoje. „Užsienyje mes dirbame pas juos, o Lietuvoje jie gyvena pas mus. Bandau įvesti užsienio sistemą, gerbti žmogaus privatumą. Kiekvienas jų turi savo nuomonę, gyvenimo patirtį, reikia mokėti prie kiekvieno prieiti asmeniškai. Rakto, padedančio prieiti prie naujoko, ieškome bent savaitę. Tenka išgerti ne vieną puodelį arbatos, išklausyti gyvenimo istoriją, surasti, su kuo iš kitų gyventojų jam būtų priimtiniausia bendrauti“, – sakė A. Bakanienė.
Savo verslo – pašnekovė nevadina darbu. Tai, anot jos, − gyvenimo būdas ir filosofija. Be senolių, mūsų šalyje tenka dirbti ir su jų artimaisiais. Jie sunkiai susitaiko su mintimi, kad tėvai paseno, pasiligojo ir jiems reikalinga kitokia pagalba. Artimieji dažnai nė nesupranta, kad jie tokios pagalbos negali suteikti, nes tam reikia žinių, įgūdžių ir patirties. „Dažniausiai atsižvelgiama, ko senolis norėtų, tačiau tai nebūtinai yra geriausia. Tarp pataikavimo ir slaugymo yra didžiulis skirtumas. Dažnai senas žmogus pareiškia, kad nenori valgyti. Artimieji nesugeba įtikinti, paskui dėl išsekimo senolį tenka gabenti į ligoninę. Mes stengiamės motyvuoti, griebiamės mažų gudrybių. Tarkime, maistą dedame į didžiules lėkštes, tada jo kiekis atrodo mažas ir senjorai nedejuoja, kad čia juos verčia labai daug valgyti“, − patirtimi dalijosi „Šatijų rezidencijos“ vadovė.
Kauno rajone, be „Šatijų rezidencijos“, veikia dar keli senelių namai. Entuziazmu trykštanti globos ir priežiūros įstaigos vadovė, AKU nerė,  tikisi, kad suderinus norvegišką praktiškumą ir lietuvišką nuoširdumą, sėkmingai pavyko rasti savo vietą po saule.
Daugiau apie Akademinės unijos narės verslą galite rasti čia.